Investicinių fondų atsiradimas ir jų įtaka
Akcijos bei obligacijos buvo turtingųjų privilegija didžiąją praeito amžiaus dalį. Praeito amžiaus gale atsirado investiciniai fondai (mutual funds), kurių veiklos kontekste formuojasi diskusija, kaip valdomi fondai yra geresni: aktyviai ar pasyviai (indeksiniai fondai). Šis klausimas tapo labai aktualus, nes investiciniai fondai – tai toks finansinis produktas, kuris paprastiems žmonėms, smulkiems investuotojams, suteikė galimybę pasinaudoti diversifikuotų ir profesionaliai valdomų investicijų privalumais. Todėl šių fondų labai greit daugėjo, kaip ir jų valdomo turto: Amerikoje nuo 1 trilijono 1990 m. iki 7 trilijonų dolerių 2000 m.; D.Britanijoje nuo 46 milijardų svarų 1990 m. iki 261 milijardo 2000 m.

Investuotojų elgesio įvertinimas

Investicinio fondo pasirinkimas traktuojamas kaip vienas svarbiausių asmens finansinių sprendimų, kadangi ilgu laikotarpiu 3% ar 5% investicinio fondo grąža turi milžinišką skirtumą. Deja, Vakarų šalių smulkieji investuotojai rinkdamiesi fondus darė daug klaidų, iš kurių reikėtų pasimokyti.

Vertinant pagal finansinio elgesio principus, investuotojai buvo pernelyg savimi pasitikintys darydami finansinius sprendimus. Jie tikėjo laimėjimu ir buvo pernelyg sužavėti trumpalaike fondų sėkme, painiojo įsivaizdavimą su realiu žinojimu, pernelyg jautriai reagavo tiek į geras, tiek į blogas žinias. Daugelis investuotojų pateko į baimės ir godumo spąstus.

Pagrindinė užsienio investuotojų klaida ir jos poveikis grąžai

Pagrindinė klaida buvo dažnas investicinių fondų keitimas, siekiant savo lėšas investuoti pagal grąžą pirmaujančiame fonde. Tačiau fondai ilgai viršūnėje neišsilaikydavo ir investuotojai juos keisdavo kitais – sėkmingesniais. Rezultatas paradoksalus: nuo 1984 iki 2002 metų Standard & Poor’s 500 indeksas vidutiniškai augo 12,9% per metus, vidutinis akcijų investicinis fondas uždirbo 9,6% per metus, o vidutinis investuotojas tik 2,7%. Tai reiškia, kad investuodami $10 000 į S&P 500 akcijas 1984 – 2002 metais gautume $89 000, kai tuo metu vidutinis fondo investuotojas, gautų tik 16 000 termino pabaigoje.

Vidurkio dėsnis ir jo reikšmė

Vidurkio dėsnis reiškia, kad vienų investicinių fondų grąža bus didesnė nei indekso, kitų mažesnė, nes indekso grąža yra visų akcijų, priklausančių indeksui, grąžos svertinis vidurkis. Kadangi, indeksiniai (pasyviai valdomi) fondai investuoja pagal indeksą, jų grąža tapati (arba artima) indekso grąžai t.y. vidutinė, o aktyviai valdomi investiciniai fondai gauna arba didesnę arba mažesnę už indekso grąžą. Todėl aktyvūs valdytojai, norėdami paveikti investuotojų apsisprendimą, bando įtikinti, kad jų fondas yra būtent tas, kuris uždirbs daugiau nei indeksas.

Praeitis neparodo ateities 

Tai reiškia, kad aktyvūs investicijų valdytojai, kurie parodė iškirtinai gerus rezultatus praeityje, gali klysti ateityje. Buvo atliktas išsamus tyrimas, į kurį buvo įtrauktas 851 JAV fondas. Šis tyrimas parodė, kad 1996 - 1999 metais pagal bendrą metinę grąžą pirmavę fondai – pirmasis dešimtukas, 1999 – 2002 metais atsidūrė paskutinėse vietose – nei vienas nepasiekė aukštesnės nei 790 vietos iš 851.

Tyrimų rezultatai – svarbus argumentas

1996 metų Vanguard tyrimas parodė, kad iš 273 aktyviai valdomų fondų per dešimt metų tik 38 fondai t.y. 14% gavo didesnę grąžą nei S&P 500, o statistiškai svarbią didesnę grąžą (daugiau nei 2%) gavo tiktai 14 fondų, tuo tarpu statistiškai svarbią mažesnę grąžą uždirbo net 147 fondai.

Švedų daryti tyrimai 1993 – 1998 metų laikotarpyje ir apimantys 152 Europos fondus rodo, kad net 75% fondų metinė grąža buvo mažesnė nei indekso grąža. Tai iš dalies galima paaiškinti didelėmis fondų valdymo išlaidomis. Be abejo, naudingiausia būtų investuoti į tuos 25% aktyvių fondų, kurie gauna didesnę grąžą nei indeksas, tačiau žinoti, kurie fondai bus tarp tų 25%, iš anksto neįmanoma.